- puodynė
- 1 puodỹnė sf. (2) I, K, Tvr, Ds; N 1. molinis indas (ppr. pienui pilti): Vienoj puodỹnėj nepareina pienas, reikia kiton pilti Kvt. Puodỹnė nulėkė ir sudužo Pnd. Puodynytė gera ant pieno J. Puodynaĩtė pieno Vlkv. Puodyniū́tėn susunksme pieną Dglš. Žiūri, kad te jau dyka puodỹnė – pinigai išimti Antr. Tošių puodynėj plunksnas laikom Brž. Jis gėrė iš puodynaitės šviežią pieną rš. Geriau medų in puodynùkę supilt Plm. ^ Pro mane slinko tos pačios susikibusios poros, tie patys moliniai veidai ir tos pačios tuščios kaip puodynės galvos V.Mont. Griniaus galvelė ne puodynė J.Dov. Mano galvelė kai puodynė̃lė, išbalzgyta (mažai ką atsimenu) Plv. Galva kap puodỹnė (didelė), o proto nė už kapeiką Vlkv. Galva kai puodynė, varškės prikrėsta LTR(Km). Galva – ne puodỹnė: sumuši – vėl sugis Slk. Ne puodỹnė – neišbarškysi Srd. Kieno galva ne puodynė (netuščia), tas ir taip pramoksta rš. Ji puodynėms tik laižyti LTR(Zp). Nieko neišmoko, matyt, ant pečių puodynę nešioja Jnš. ║ tai, kas laikoma tokiame inde; kiekis, telpantis į tokį indą: Negaliu nė puodynelės [pieno] nugriet, nei gardesnio pienelio suvalgyt – nedaleidžia anytelė Ml. Bus jau visą puodynę priverkus ašarų J.Jabl. 2. menk. galva: Kaip dėsi kur ant ledo, truks ir puodỹnė! Dkš. Beeidamas namon, pradėjo tą lazdutę miklyti ir savo puodynėj mislyti: „Ot kokia smagi lazdutė“ BsV257. Tu durnas ir tavo puodynė kaip kazlėko! rš. Kam da tą puodynę nešioji in pečių – duok in sieną! Skdt. 3. NdŽ tam tikras senoviškas koklis su giliu įdubimu: Didelė balta puodynių krosnis išsikiša beveik iki pusės stubos I.Simon.
Dictionary of the Lithuanian Language.